Pažiūrėkime į akis tiesai: žmonija pasiekė tokį išsivystymo lygį, kad dabar jau reikia ne valios pastangų, o švirkšto, kad atsisakytum antrų cepelinų. Ir štai scenoje pasirodo Ozempic – mažytis buteliukas, kuris žada padaryti tai, ko nesugebėjo nei dieta, nei sporto salės abonementas, nei net tavo močiutės „nustok ėsti po šešių“ patarimas.
Ozempikas žada viską: mesti svorį, sumažinti cukraus lygį, ir – žinoma – tą neapibrėžtą „geresnę savijautą“. Ir jis tikrai veikia. Bet tai kaip įsukti varžtą dinaminiu raktu vietoje to, kad naudotum įprastą atsuktuvą. Taip, greita, efektyvu, bet kažkur viduje supranti: „ar tik ne per lengvai šį kartą?“
Žmogaus kūnas + švirkštas = Instagram kūnas?
Tai ne dieta, tai biochemija su pretenzija į gyvenimo būdą. Tarsi pasakytum, kad tavo naujas gyvenimo tikslas – būti „autentiškai sveiku“, o tada slapčia užsisakai Ozempic‘ą iš estų internetinės vaistinės.
Ozempikas tapo socialinio statuso simboliu. Tavo draugė sako, kad „daugiau vaikšto ir mažiau valgo“, bet jos pupelės neplaka kiaušinius ryte iš entuziazmo – jos tiesiog prarado apetitą, nes kasa gavo signalą „čia nieko skanaus“. Kaip ir daugelis šio pasaulio stebuklų – tai pusiau tiesa, pusiau placebo, o visa likusi pusė – rinkodara.
Kas toliau?
Dabar tu nori, kad šis mažas baltas daiktas ne tik sumažintų tavo svorį, bet ir tavo eksą ištrintų iš tavo gyvenimo. Gal dar priverstų atsiliepti mamą, kai ji ignoruoja tavo žinutes. Bet Ozempikas nėra Dievas. Jis – tiesiog gerai sumaišytas peptidų kokteilis su reklamos biudžetu.